CV

  • SIMONA PACIUKONYTĖ

  • 1986-aisiais dienos šviesą Simona išvydo Vilniuje. Gali čiauškėti nesustodama. O daugiausia – apie baletą. Nors sako, kad būdama mažytė kalbėjo labai nedaug, pamena, jog daug strikinėjo ir šoko. Simona neslepia, kad baletas – neišsipildžiusi jos mamos svajonė. Štai kodėl ji atsirado baleto mokykloje. Ne ką mažiau nei pats šokis, Simonai svarbi muzika. Pasak jos, tai viena į kitą susiliejusios subtilios srovės. Tai harmonija, kuri Simonai yra siekiamybė. Šokio ir muzikos dermės priverčia baleriną judėti pirmyn, suteikia vidinių jėgų kurti, tobulėti. Šokis – jėga, trapumas, emocija, gundantis grožis ir aistra. Muzika – laisvė, įkvėpėja, burtininkė. Ne mažiau filosofiška šokėja išlieka ir paklausta apie atsiradimą „Baltijos Baleto Teatre“. „Tai lyg autobusas, sustojęs mano stotelėje, kurioje taip ilgai stovėjau ir laukiau. Taip pat pridėkime didžiulį norą šokti neoklasiką ir šokti priimant save tokią, kokia esu. Dar labai svarbu drąsūs bendraminčių norai ir ryžtas“, – sako Simona.