REŽISIERĖ/CHOREOGRAFĖ/KOSTIUMŲ AUTORĖ:  Marija Simona Šimulynaitė
KOMPOZITORIUS/ATLIKĖJAS:  Nebojsa Jovan Zivkovic
DAILININKAS:  Linas Liandsbergis
ŠOKĖJAI:  Vladimirs Latišonoks, Karolis Butavičius, Daniil Kolmin, Kristijonas Norkus

“Tai spektaklis apie vyro vienišumą, kurį šokėjai išreiškia skirtingomis spalvomis. Koks vyras būna savo liūdesio akimirkomis? Koks vyras būna, kai be atsako įsimyli? O paniekintas ar kerštingas? Mes mąstėme, kodėl kinta gamtos tobulai sutvarkytas vyro ir moters natūralusis pradas ir kas dėl to kenčia. Ir ar iš viso tai kam nors rūpi?“, – apie “Diagnozę: vyras” pasakoja jo režisierė ir choreografė Marija Simona Šimulynaitė.

Anot režisierės, šiame spektaklyje šokio kalba atskleidžiama plati ir įvairialypė vyro jausmų paletė. Joje įsitenka vienatvė ir liūdesys, meilė ir puikybė, duobės ir viršukalnės. Spektaklio “diagnozė” buvo nustatyta iš artistinių improvizacijų, gyvenimo realijų, vyrų stebėjimų. Kūrinyje taip pat atsižvelgiama į vyrų šokėjų siūlymus. “Statant tokio pobūdžio spektaklį ir būnant moterimi, būtų kvaila neatsižvelgti į artistų nuomonę, pasiūlymus – kaip be jų būtų galima kalbėti apie vyrus“, – priduria „Diagnozė: vyras“ kūrėja.

“Moteriai turbūt reikia viso gyvenimo, kad suprastų, kas yra tikrasis vyras. Jo paveikslas istorijoje labai keitėsi: šiuolaikinė berniukų karta – tarsi kibernetinės pelytės. Gležni, apvytę – nematyti nei riterio, nei eržilo. Vyras iš malkų nešiko ar maisto rūpintojo virsta židinio kurstytoju, vaikų augintoju. Susidaro įspūdis, kad moterys ima valdžią į savo rankas ir vyrų “rūšis” XXI amžiuje, regis, išsigimsta. Pastebima nauja vyrų karta – vyrai princesės, kurie labiau rūpinasi savo išvaizda, o ne dvasiniu pasauliu. Kokia turėtų būti moteris, įsikibusi į parankę tokiam vyrui?”, – spektaklio “Diagnozė: Vyras” filosofija dalinasi jo režisierė ir choreografė Marija Simona Šimulynaitė.

Muzikine spektaklio dalimi rūpinsi Arkadijus Gotesmanas, kurį meno kritikai vadina neįprasto sukirpimo menininku. Daug kas jį laiko tiesiog džiazmenu ir perkusijos virtuozu, tačiau tiksliai nusakyti, kuo jis užsiima – beveik neįmanoma. Pats Gotesmanas, regis, tuo rūpinasi mažiausiai, ir akivaizdu, kad tai veiksmo ir praktikos žmogus, galintis ir norintis išbandyti bet kokių formatų keliamus iššūkius – ne tik įvairialypiame muzikos pasaulyje, bet ir teatre bei literatūroje. Svarbu paminėti, kad Arkadijaus Gotesmano biografija – spalvinga it lietuviškas ruduo. Joje puikuojasi darbai su Oskaru Koršunovu, Nacionaliniu operos ir baleto teatru, visame pasaulyje Lietuvą garsinančia choreografe Lora Juodkaite. Nemažiau svarbi ir kūryba kine – Arkadjaus muzika skamba filme “Getas”, jis pats didžiuojasi filmu “Susitikimas” apie Lietuvos žydus, taip pat nebyliuoju “Kazanova”, kurį įgarsino kartu su Čiurlionio styginių kvartetu. Kur dar soliniai albumai, autoriniai spektakliai ir kiti iškilūs muzikiniai pasiekimai! Vienas kūrybingiausių Lietuvos perkusininkų į sceną išsineša nesuskaičiuojamą galybę įvairiausių instrumentų, kurių pagalba padeda choreografei jautriai atskleisti pagrindinę spektaklio „Diagnozė: vyras“ idėją.